Kai Kaunas tampa Venecija – tik be romantikos
Kiekvienas kauno gyventojas žino tą jausmą. Lyja valandą, gal dvi, ir štai – Savanorių prospektas virsta upe, Jonavos gatvė primena kanalą, o prie Akropolio automobilių stovėjimo aikštelė tampa sekliuoju ežeru. Žmonės basa brenda per vandenį, automobiliai stringa, ir visi piktinasi tuo pačiu klausimu: kodėl čia taip vyksta? Juk tai ne koks nors kaimas be infrastruktūros – tai antras pagal dydį Lietuvos miestas.
Aš pats ne kartą stovėjau ties Laisvės alėjos ir Mickevičiaus gatvės sankryža, žiūrėdamas kaip vanduo semia batų padus, ir galvojau – kažkas čia tikrai negerai. Ir ne tik estetiškai. Tai sisteminė problema, kuri turi savo istoriją, savo priežastis ir – laimei – savo sprendimus. Pabandykime išnarplioti šį reikalą.
Sovietinis palikimas, kurio niekas nenori, bet visi naudojasi
Didžioji dalis Kauno drenažo sistemos buvo projektuota ir statyta dar sovietmečiu – septintajame, aštuntajame dešimtmetyje. Tuo metu mieste gyveno mažiau žmonių, buvo mažiau asfalto, mažiau pastatų, o klimatas buvo… na, kitoks. Projektavimo normos buvo skaičiuojamos pagal to meto kritulių intensyvumą ir miesto plėtrą, kuri niekaip negalėjo numatyti, koks Kaunas bus 2024-aisiais.
Vamzdžiai, kurie buvo kloti prieš 50-60 metų, šiandien yra tiesiog per maži. Jie buvo suprojektuoti tam tikram vandens kiekiui per valandą, o dabar klimato kaita atneša tokias liūtis, kad net modernios sistemos kartais nesusidoroja. Pridėkime prie to, kad dalis tų vamzdžių yra tiesiog susidėvėję, kai kur užakę, kai kur sulūžę – ir gauname kokteilį, kuris kiekvieną vasarą sukelia tuos pačius potvynius.
Kitas dalykas – tai kombinuota kanalizacijos sistema. Daugelyje senesnių Kauno rajonų lietaus vanduo ir buitinės nuotekos teka tais pačiais vamzdžiais. Kai lyja stipriai, sistema tiesiog nebesusidoroja su tokiu kiekiu, ir vanduo pradeda ieškoti išeities ten, kur randa – per kanalizacijos groteles atgal į gatvę, per rūsius, per žemutines patalpas. Tai ne tik nepatogu, bet ir higieniška problema.
Asfaltavimo manija ir žaliosios zonos praradimas
Čia norisi pakalbėti apie tai, apie ką retai kalbama viešai, bet kas yra viena pagrindinių problemų. Per pastaruosius du dešimtmečius Kaunas aktyviai vystėsi – statėsi nauji kvartalai, plėtėsi komercinės zonos, buvo rekonstruojamos gatvės. Ir kiekvieną kartą, kai kažkur atsirado naujas pastatas ar parkavimo aikštelė, dingo kažkiek žemės, kuri anksčiau sugerdavo lietaus vandenį.
Žolė, dirvožemis, medžiai – tai natūralūs vandens sugėrikliai. Kai lietus krinta ant žolės, dalis vandens iškart sugeriama, dalis lėtai filtruojasi į gruntą. Kai tas pats lietus krinta ant asfalto ar betono – visas vanduo iškart bėga į drenažo sistemą. Ir sistema, kuri galbūt dar susidorodavo prieš 20 metų, kai aplink buvo daugiau žalumos, dabar tiesiog paskęsta.
Paimkime konkretų pavyzdį – Šilainių mikrorajonas. Kai jis buvo statomas, aplink buvo daug laisvos žemės, žolės, medžių. Dabar kiekvienoje laisvoje vietoje stovi automobilis arba pastatytas koks nors pastatas. Vandens nebeturi kur dingti, ir jis eina ten, kur lengviausia – į gatvę.
Tą patį galima pasakyti apie centrinę miesto dalį. Kiekvienas kiemas, kuris buvo asfaltuotas „patogumui”, kiekviena žolės juosta, kuri buvo pakeista trinkelėmis – tai dar vienas nedidelis indėlis į bendrą potvynių problemą. Smulkmenų suma čia yra labai didelė.
Klimato kaita – ne pasiteisinimas, o realybė
Galima ginčytis dėl daugelio dalykų, bet ne dėl to, kad kritulių pobūdis Lietuvoje keičiasi. Meteorologai tai fiksuoja jau keletą dešimtmečių. Lietūs tampa intensyvesni – tai reiškia, kad per trumpą laiką iškrenta daugiau vandens. Vietoj to, kad lietus lytų tolygiai visą dieną, dabar dažniau būna situacija, kai per valandą iškrenta tiek, kiek anksčiau iškritdavo per dieną.
Drenažo sistemos yra projektuojamos pagal vadinamuosius „projektavimo lietaus” parametrus – tai statistinis rodiklis, rodantis, kokio intensyvumo lietus gali nutikti kartą per 10, 20 ar 50 metų. Problema ta, kad tie rodikliai buvo skaičiuojami pagal istorinių duomenų vidurkius, o klimato kaita tuos vidurkius keičia greičiau, nei spėjame atnaujinti infrastruktūrą.
Tai nereiškia, kad reikia rankas nuleisti ir sakyti „na, klimatas keičiasi, ką padarysi”. Tai reiškia, kad infrastruktūros modernizavimas turi atsižvelgti į ateities prognozes, o ne tik į praėjusių dešimtmečių duomenis. Kai Kaunas rekonstruoja gatvę ar stato naują kvartalą, drenažas turi būti projektuojamas su atsarga – ne minimalus, o su rezervu.
Konkrečios vietos, kur labiausiai skauda
Nekalbėkime abstrakčiai – yra kelios Kauno vietos, kurios nuolat kenčia nuo potvynių ir kurias verta paminėti atskirai, nes kiekviena jų turi savo specifinę problemą.
Savanorių prospektas – čia problema daugialypė. Gatvė yra žemumoje, aplinkui daug asfalto, o drenažo sistema yra viena seniausių mieste. Po stipraus lietaus vanduo čia kaupiasi greitai ir niekur neskuba bėgti.
Jonavos gatvė ir apylinkės – čia didelę reikšmę turi tai, kad netoliese yra Neris. Kai upės lygis pakyla, drenažo sistema negali išleisti vandens į upę, nes slėgis veikia priešinga kryptimi. Vanduo tiesiog nebeturi kur dingti.
Žaliakalnis – čia problema kita. Kalvos šlaitai sukuria natūralų vandens srautą žemyn, ir jei gatvių drenažas nėra tinkamai suprojektuotas, vanduo tiesiog leidžiasi žemyn pagal gravitaciją, nešdamas su savimi viską, ką randa kelyje.
Nauji kvartalai prie Kauno marių – paradoksaliai, kai kurie naujai pastatyti rajonai kenčia ne mažiau nei seni. Priežastis paprasta: statant buvo sutaupyta ant drenažo infrastruktūros, nes tai „nematomos” investicijos – niekas nefotografuoja gražių vamzdžių po žeme.
Ką daro (ir ko nedaro) Kauno savivaldybė
Būkime sąžiningi – savivaldybė nėra visiškai neveikli. Per pastaruosius kelerius metus buvo atlikta keletas drenažo sistemos rekonstrukcijų, kai kuriose vietose įrengti nauji lietaus vandens surinkimo baseinai, vyksta nuolatinis tinklų monitoringas. Kauno vandenys, kurie administruoja šią infrastruktūrą, turi savo planus ir programas.
Bet problema ta, kad tempas yra per lėtas, o prioritetai ne visada aiškūs. Rekonstrukcija vyksta ten, kur yra pinigų (dažnai iš ES fondų), o ne ten, kur problema yra didžiausia. Kartais gatvė rekonstruojama, padedamas naujas asfaltas, bet drenažas paliekamas senas – ir po metų viskas kartojasi iš naujo.
Taip pat trūksta sisteminio požiūrio. Drenažas negali būti sprendžiamas gatvė po gatvės – tai yra tinklas, ir jis turi būti vertinamas kaip sistema. Jei viename taške pagerini vandens surinkimą, bet kitas taškas toliau sistemoje yra perpildytas, problemos neišsprendei – tik perkėlei ją kitur.
Dar vienas dalykas, kurį norisi paminėti – prevencija. Reguliarus drenažo tinklų valymas, grotų tikrinimas prieš lietingą sezoną, operatyvus reagavimas į pranešimus apie užakusius vamzdžius – tai nereikalauja didžiulių investicijų, bet reikalauja disciplinos ir organizuotumo. Čia dar yra kur tobulėti.
Ką gali padaryti paprasti žmonės (ir tai nėra beprasmiška)
Lengva sakyti „tai savivaldybės problema” ir nusiplauti rankas. Bet iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie sprendimo – ir ne tik simboliškai.
Pirma ir svarbiausia – niekada nekimškite drenažo grotelių. Skamba akivaizdžiai, bet realybė tokia, kad žmonės meta lapus, šiukšles, cigarečių nuorūkas tiesiai prie grotelių. Per liūtį visa tai sukuria kamštį, ir vanduo nebeturi kur tekėti. Jei matote, kad prie grotelės susikaupė šiukšlių – nuvalykite, net jei tai ne jūsų šiukšlės. Tai užtruks 30 sekundžių ir gali išgelbėti jūsų gatvę nuo potvynio.
Antra – savo kieme ir sklype palikite kuo daugiau nesupakuoto paviršiaus. Jei turite galimybę rinktis tarp asfalto ir žvyro, rinkitės žvyrą. Jei galite pasodinti žolę vietoj trinkelių – pasodinkite. Kiekvienas kvadratinis metras natūralaus paviršiaus yra mažas, bet realus indėlis į bendrą vandens balansą.
Trečia – pranešinėkite apie problemas. Kauno savivaldybė turi elektroninę sistemą pranešimams, yra programėlė „Mano Kaunas”. Jei matote užakusią grotelę, pažeistą drenažo sistemą, nuolat užtvinstančią vietą – pranešite. Duomenys apie problemas yra būtini tam, kad jos būtų sprendžiamos. Savivaldybė negali žinoti apie viską.
Ketvirta – jei turite namą su lietaus vandens surinkimo sistema – naudokitės ja. Surinktas vanduo tinka laistymui, automobilio plovimui, tualeto bakelio pildymui. Tai mažina spaudimą drenažo sistemai ir taupo pinigus. Jei dar neturite – tai nėra labai brangu įrengti, ir atsipirks greitai.
Penkta – domėkitės ir dalyvaukite. Kai savivaldybė rengia viešas konsultacijas dėl gatvių rekonstrukcijos ar miesto plėtros planų, dalyvaukite ir klauskite apie drenažą. Politikai ir valdininkai sprendžia tas problemas, apie kurias žmonės kalba. Jei visi tyli – nieko ir nevyksta.
Kai vanduo tampa ne tik nepatogumu, bet ir žala
Norisi dar paliesti vieną aspektą, apie kurį retai kalbama – tai finansinė žala, kurią sukelia potvyniai. Ir čia kalbu ne apie abstrakčius skaičius, o apie konkrečius žmones ir verslo.
Kai Kauno gatvėse stovi vanduo, nukenčia automobiliai – variklio pažeidimai nuo vandens yra brangiai kainuojantis remontas, kuris dažnai nepadengiamas draudimo. Nukenčia parduotuvės ir kavinės pirmame aukšte – vanduo patenka į patalpas, gadina prekes, įrangą, interjero apdailą. Nukenčia gyventojai rūsiuose – ir tai ne tik materialinė žala, bet ir stresas, ir laiko sąnaudos tvarkantis su pasekmėmis.
Jei jūsų automobilis ar turtas nukentėjo dėl potvynio, kuris buvo sukeltas drenažo sistemos gedimo – teoriškai galite reikalauti kompensacijos iš savivaldybės. Praktiškai tai yra sudėtinga, reikia įrodyti priežastinį ryšį, bet tai nėra neįmanoma. Svarbiausia – fiksuokite žalą nuotraukomis, išsaugokite visus dokumentus ir kreipkitės į savivaldybę raštu. Net jei kompensacijos negausite, jūsų kreipimasis papildo statistiką ir daro spaudimą problemą spręsti.
Verslo savininkams patarčiau apsvarstyti draudimą nuo potvynių – ne visi standartiniai verslo draudimo paketai tai apima, bet tokia galimybė yra. Taip pat verta investuoti į prevencines priemones – smėlio maišus, vandens barjerus, patalpų apsaugą. Tai kainuoja, bet kainuoja mažiau nei žala po potvynio.
Miestas, kuris mokosi plaukti – ir ką tai reiškia mums visiems
Galiausiai norisi pasakyti štai ką. Kauno potvynių problema nėra neišsprendžiama. Ji yra sudėtinga, brangi ir reikalaujanti laiko, bet ne neišsprendžiama. Miestai visame pasaulyje susiduria su panašiomis problemomis ir randa sprendimus – Kopenhaga, kuri po katastrofiško 2011 metų potvynio iš esmės pertvarkė savo vandens valdymo sistemą, yra puikus pavyzdys. Amsterdamas, Singapūras, net kai kurie Azijos miestai, kurie anksčiau reguliariai skęsdavo, dabar turi modernias „kempinės miesto” koncepcijas, kur vanduo ne kovojamas, o valdomas.
Kempinės miesto idėja yra paprasta ir graži: vietoj to, kad bandytum kuo greičiau išvaryti vandenį iš miesto, sukuri infrastruktūrą, kuri vandenį sugeria, laiko ir lėtai paleidžia. Tai – žalieji stogai, lietaus sodai, pralaidžios dangos, vandens surinkimo rezervuarai. Tai ne pigus malonumas, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai yra ekonomiškai pagrįsta.
Kaunas turi potencialo eiti šia kryptimi. Mieste yra nemažai žaliųjų erdvių, yra upės, yra Kauno marios – natūralūs vandens reguliatoriai. Reikia tik valios ir sistemingo požiūrio. Ir, žinoma, pinigų – bet ES fondai tokiems projektams yra prieinami, reikia tik juos tinkamai panaudoti.
Tad kol laukiame sisteminių pokyčių – stebėkime groteles, saugokime žaliąsias zonas, pranešinėkime apie problemas ir, kai lyja, gal tiesiog pasiimkime geresnius batus. Miestas keičiasi lėtai, bet keičiasi – ir kiekvienas mūsų veiksmas, kad ir koks mažas, yra dalis to pokyčio.
