Baimė parduodama geriau nei džiaugsmas
Atidarai naujienų portalą ir per pirmąsias dešimt sekundžių sužinai apie katastrofą, skandalą, mirtį ir dar kokią nors artėjančią grėsmę. Atsitiktinumas? Tikrai ne. Tai verslo modelis, kurį žiniasklaida tobulina jau dešimtmečius, ir jis veikia todėl, kad mes patys jam leidžiame veikti.
Žmogaus smegenys evoliuciškai sukonstruotos taip, kad grėsmei skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio nei saugumo signalams. Tai vadinama negatyvumo šališkumu – psichologiniu mechanizmu, kuris kadaise saugojo mus nuo plėšrūnų, o dabar saugiai sėdinčius prie ekranų verčia spausti ant antraštės apie naują virusą greičiau nei ant straipsnio apie mokslinį atradimą. Smegenys tiesiog negali atsispirti. Jos mato pavojų ir reaguoja – net jei tas pavojus yra tūkstančius kilometrų nuo jūsų kambario.
Redakcija žino, ką daro
Čia ir prasideda tikroji problema. Žurnalistai nėra naivūs. Jie žino, kad antraštė su žodžiu „krizė” generuos tris kartus daugiau paspaudimų nei antraštė su žodžiu „pagerėjimas”. Analitikos įrankiai tai rodo labai aiškiai ir labai žiauriai. Todėl redakcijose vyksta nuolatinis, dažnai tylus spaudimas – rašyk taip, kad žmonės spaustu. O žmonės spaudžia ant to, kas juos gąsdina.
Tai nereiškia, kad visi žurnalistai yra cinikai, sąmoningai manipuliuojantys auditorija. Daugelis iš jų tikrai tiki, kad atlieka svarbų darbą. Bet sistema, kurioje jie dirba, yra sukonstruota taip, kad atlygio sulaukia tas, kurio straipsnis buvo labiausiai skaitomas – o labiausiai skaitomi straipsniai retai būna apie tai, kaip šiandien viskas gerai.
Skaitytojo atsakomybė, apie kurią nepatogu kalbėti
Lengva kaltinti žiniasklaidą. Sunkiau pripažinti, kad mes esame ta rinka, kuriai ji parduoda savo produktą. Kiekvieną kartą, kai spaudžiame ant katastrofos antraštės ir ignoruojame gerą naujieną, mes siunčiame labai aiškų signalą – duok daugiau to paties. Algoritmai tai fiksuoja. Redaktoriai tai mato. Ir sistema sukasi toliau.
Tyrimai rodo, kad nuolatinis neigiamų naujienų vartojimas tiesiogiai veikia psichinę sveikatą – didina nerimą, formuoja iškraipytą pasaulio vaizdą, kuriame viskas atrodo blogiau nei yra iš tikrųjų. Bet net žinodami tai, mes grįžtame. Nes smegenys prašo dar vieno pavojaus signalo, kaip jos prašytų dar vieno cukraus gabaliuko.
Kas lieka, kai nustoji tikėti kiekviena antrašte
Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti naujienų arba apsimesti, kad pasaulyje nėra problemų. Problemos yra, ir apie jas reikia kalbėti. Bet verta išmokti skirti žurnalistiką, kuri informuoja, nuo žurnalistikos, kuri tiesiog eksploatuoja jūsų biologinius instinktus pelno tikslais.
Klauskite savęs – ar ši antraštė man suteikia supratimą, ar tik sukelia reakciją? Ar po šio straipsnio žinau daugiau, ar tik jaučiuosi labiau susirūpinęs? Žiniasklaida nemylės blogų naujienų mažiau tol, kol mes jas mylėsime. O mes jas mylėsime tol, kol nesuprasime, kodėl tai darome. Tai nėra išvada – tai tiesiog taškas, nuo kurio galima pradėti galvoti kitaip.
