Ekranas kaip veidrodis, kuris meluoja
Yra toks momentas – dažniausiai vėlai vakare, kai telefonas jau turėtų gulėti ant spintelės – kai naujienų srautas tiesiog įsisiurbia. Viena antraštė, kita, trečia. Kiekviena raudona, kiekviena su šauktuku arba klaustuku, kiekviena tarsi šaukianti: tai svarbiausia, ką šiandien turi žinoti. Ir žmogus skaito. Ne todėl, kad nori. Tiesiog nebegali sustoti.
Psichologai tai vadina doomscrolling’u, bet šis žodis per daug techniškas, per daug šaltas tam, kas iš tikrųjų vyksta. O vyksta štai kas: smegenys gauna signalą apie pavojų, išskiria kortizolį, suaktyvina kovok-arba-bėk reakciją – ir tada… nieko. Jokio pavojaus, nuo kurio reikėtų bėgti. Tik kitas ekranas, kita antraštė.
Kai grėsmė neturi kūno
Žmonės evoliuciškai yra sukurti reaguoti į konkrečią grėsmę. Liūtas pievoje. Audra horizonte. Tai, ką matai, gali paliesti, nuo ko gali pabėgti. Bet raudona antraštė apie karą kitame žemyne, apie ekonomikos krizę, apie artėjančią katastrofą – tai grėsmė be kūno. Smegenys ją priima rimtai, bet kūnas neturi kur dėti susikaupusios įtampos.
Ir čia prasideda tikroji žala. Ne pats įvykis – žemės drebėjimas Turkijoje ar politinis skandalas Briuselyje – o nuolatinis, dozuotas, kruopščiai supakuotas nerimas, kurį žiniasklaida tiekia kaip prenumeratą. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie intensyviai seka naujienas, dažniau patiria nerimo sutrikimus nei tie, kurie apie tą patį įvykį sužino vėliau ir iš vieno šaltinio. Paradoksas: daugiau informacijos, mažiau supratimo, daugiau baimės.
Redaktorius, kuris žino jūsų silpnąsias vietas
Reikia suprasti vieną paprastą dalyką apie šiuolaikines naujienas: antraštė nėra informacija. Ji yra kabliukas. Ir tie kabliukai yra projektuojami žmonių, kurie labai gerai išmano, kaip veikia dėmesys, baimė ir smalsumas. Raudona spalva – ne atsitiktinumas. Didžiosios raidės – ne atsitiktinumas. Klaustukas, kuris palieka viską neaišku – tikrai ne atsitiktinumas.
Tai nereiškia, kad žurnalistai yra blogi žmonės. Tai reiškia, kad sistema, kurioje jie dirba, yra sukurta ne informuoti, o išlaikyti dėmesį kuo ilgiau. O dėmesį geriausiai išlaiko ne džiaugsmas, ne ramybė – o nerimas. Laukimas. Jausmas, kad kažkas tuoj nutiks ir tu turi būti čia, kad nepraleistum.
Apie tai, ko niekas nepasakoja atvirai
Įdomiausia tai, kad patys įvykiai – realūs, tragiški, svarbūs – psichikai kenkia kur kas mažiau nei jų medijuota versija. Žmogus, gyvenantis karo zonoje, patiria traumą. Bet žmogus, kiekvieną dieną skaitantis apie karą iš saugaus buto Vilniuje, patiria kažką kito – nuolatinį foninį siaubą, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, nei sprendimo.
Tai vadinama vicarious trauma arba antrine trauma. Ji reali. Ji kaupiasi. Ir ji yra ypač klastinga, nes žmogus jaučiasi kaltas dėl to, ką jaučia – juk jis saugus, juk jam gerai, juk jis tik skaito. Bet nervų sistema neskiria, ar grėsmė yra už lango, ar ekrane.
Kai nustoji skaityti – ir ką tai reiškia
Čia norisi pasakyti kažką guodžiančio ir praktiško – išjunk telefoną, skaityk naujienas tik kartą per dieną, pasirink patikimus šaltinius. Visa tai tiesa ir visa tai veikia. Bet svarbiau suprasti, kodėl tai sunku padaryti.
Nes informacijos vartojimas tapo tapatybės dalimi. Žinoti – reiškia rūpėtis. Sekti naujienas – reiškia būti atsakingam piliečiui. Ir kai žmogus nusprendžia nustoti, jį užplūsta kaltė: o gal aš tiesiog nenoriu žinoti? O gal aš egoistas? Šis jausmas yra tiksliai tai, ko ir tikisi sistema – kad tu grįši.
Bet rūpinimasis pasauliu ir nuolatinis nerimo srautas – tai du skirtingi dalykai. Pirmasis suteikia energijos veikti. Antrasis ją atima. Ir niekas nepadės nei Ukrainai, nei klimatui, nei demokratijai, jei žmonės, kurie norėtų padėti, bus per išsekę net pakelti akis nuo ekrano.
Tylus susitarimas su savimi
Galbūt svarbiausia, ką galima padaryti – tai tiesiog pripažinti, kad informacija gali skaudėti. Ne silpnumas, ne jautrumas, ne negebėjimas susidoroti su realybe. Tiesiog faktas: smegenys turi ribas, ir tos ribos yra sveikos.
Pasaulis buvo sudėtingas visada. Karai, ligos, politiniai sukrėtimai – tai ne naujų laikų išradimas. Nauja yra tai, kad visa tai dabar telpa į kišenę ir gali pasiekti tave bet kuriuo paros metu, bet kurioje vietoje, bet kokia emocine spalva, kurią pasirenka redakcija. Ir šioje aplinkoje apsisprendimas riboti informacijos srautą nėra abejingumas pasauliui. Tai yra elementari savęs apsauga – tokia pat logiška, kaip nevalgyti kiekvieną dieną to, kas tave nuodija, net jei tai vadinama maistu.
