Blogas naujienas skaitome greičiau nei geras
Atidarai naujienų portalą ryte ir pirmiausia pastebi ne sporto rezultatus ar kultūros renginius, o gaisrą, avariją ar politinį skandalą. Tai nėra atsitiktinumas, ir tai nėra tik Lietuvos problema, nors čia ji ypač ryški.
Psichologai jau seniai žino, kad žmogaus smegenys reaguoja į grėsmę greičiau nei į džiaugsmą. Tai evoliucinis mechanizmas, išlikęs iš laikų, kai reikėjo greitai nuspręsti, ar krūmuose sėdi plėšrūnas. Šiandien plėšrūno nėra, bet smegenys vis tiek pirmiausia „paima” negatyvią informaciją. Redaktoriai tai žino. Ir naudoja.
Žiniasklaida tik atspindi tai, ko norime
Čia slypi tam tikras paradoksas. Žmonės skundžiasi, kad per daug negatyvo, bet statistika rodo ką kita. Straipsniai apie nelaimės, skandalus ir konfliktus gauna daugiau paspaudimų, ilgiau laikomi atidaryti, dažniau dalijamasi. Portalai tai mato savo analitikoje ir daro logišką išvadą.
Vilniaus universiteto psichologijos dėstytojai ne kartą yra minėję, kad vadinamasis negativity bias veikia universaliai, tačiau kultūrinė aplinka jį sustiprina arba sušvelnina. Lietuvoje, kur kolektyvinė atmintis apima okupacijas, trėmimus ir ekonominius sukrėtimus, jautrumas grėsmei gali būti šiek tiek aukštesnis nei, tarkime, Skandinavijoje.
Katastrofos suteikia bendrumo jausmą
Yra ir kitas aspektas, apie kurį kalbama rečiau. Bendra nelaimė žmones sujungia. Kai visi skaito tą patį, kai visi žino apie tą patį įvykį, atsiranda kažkas panašaus į kolektyvinį išgyvenimą. Socialiniuose tinkluose tai matoma labai aiškiai: tragedija sukuria pokalbį, o gera naujiena dažnai lieka be komentarų.
Tai nereiškia, kad žmonės yra blogi ar kad jiems patinka kančia. Greičiau atvirkščiai, tokios naujienos sukelia empatiją, norą suprasti, kas nutiko ir kodėl. Problema atsiranda tada, kai šis mechanizmas tampa vieninteliu, kuriuo žiniasklaida naudojasi auditorijos dėmesiui išlaikyti.
Kai informacija tampa fonu
Nuolatinis negatyvių naujienų srautas turi kainą. Psichologai tai vadina compassion fatigue arba užuojautos nuovargiu. Po kurio laiko žmogus nustoja jausti, pradeda slinkti pro naujienas mechaniškai, bet vis tiek jų ieško. Tai primena priklausomybę, kur stimulas vis mažiau veikia, bet jo vis tiek reikia.
Lietuvos žiniasklaidos erdvė yra maža ir konkurencinga. Nedaug portalų, nedaug skaitytojų, daug kovos dėl dėmesio. Tokioje aplinkoje lengviau pasiekti žmogų per baimę nei per smalsumą ar džiaugsmą. Tai nėra kažieno pikta valia, tai sistemos logika.
Ką su tuo daryti, kiekvienas sprendžia pats
Nėra paprasto atsakymo ir nereikia jo ieškoti. Žiniasklaida nesikeičia, kol nesikeičia auditorija, o auditorija nesikeičia, kol gauna tai, ko (nesąmoningai) nori. Ratas uždaras, bet ne hermetiškas.
Kai kurie žmonės sąmoningai riboja naujienų vartojimą, renkasi lėtesnę žurnalistiką, vengia rytinių naujienų prieš kavą. Tai veikia, bet reikalauja pastangų, nes aplinka nuolat traukia atgal. Galbūt svarbiausia yra tiesiog žinoti, kas vyksta, kodėl skaičiau tą straipsnį apie avariją ir ar man iš tikrųjų reikėjo tą žinoti. Sąmoningumas čia nėra mada, o tiesiog praktiška priemonė neišprotėti nuo informacijos srauto, kuris niekur nedings.
