Bloga žinia – greičiau prie širdies
Atverkite bet kurį lietuvišką naujienų portalą ir pabandykite suskaičiuoti, kiek laiko praeis, kol rasite ką nors tikrai džiuginančio. Lažinuosi – ilgai ieškoti teks. Ir nors lengva kaltinti redakcijas, kad jos tikslingai kimša mums negatyvą, tiesa yra kiek nemalonesnė: mes patys to norime. Ir ne todėl, kad esame kažkokie pesimistai ar mazochistai – tiesiog taip veikia mūsų smegenys.
Evoliucija nepamiršo mums palikti dovanėlės
Psichologai šį reiškinį vadina negativumo efektu – tendencija, kai neigiama informacija mūsų dėmesį patraukia greičiau, įsitvirtina atmintyje giliau ir emociškai veikia stipriau nei teigiama. Tai nėra charakterio yda ar kultūros problema. Tai biologinis paveldas iš tų laikų, kai žmogus turėjo labai greitai nuspręsti – ar tas krūmas šlama nuo vėjo, ar ten kažkas tykoja.
Mūsų protėviai, kurie į kiekvieną šlamėjimą reaguodavo atsargiai, išgyveno. Tie, kurie galvodavo „a, nieko baisaus” – ne visada. Taip per tūkstančius metų susiformavo smegenys, kurios į grėsmę reaguoja greičiau nei į džiaugsmą. Amigdala – ta maža migdolo formos smegenų dalis – tiesiogine prasme „sušoka” nuo neigiamų dirgiklių greičiau nei nuo teigiamų.
Naujienos kaip modernūs plėšrūnai
Problema ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje mūsų smegenys nebegali atskirti tikros grėsmės nuo antraštės apie ekonomikos nuosmukį ar politinį skandalą. Reakcija ta pati – padidėjęs dėmesys, kortizolis kraujyje, noras sužinoti daugiau. Redakcijos tai žino. Algoritmai tai žino. Ir abu tuo naudojasi.
Tyrimai rodo, kad neigiamos naujienos sulaukia vidutiniškai 30 procentų daugiau paspaudimų nei teigiamos. Lietuvoje šis skaičius tikriausiai niekuo nesiskiria nuo pasaulinės statistikos – mes ne labiau negatyvūs nei prancūzai ar japonai. Tiesiog žmonės.
Dar vienas svarbus aspektas – socialinis. Blogos naujienos mus vienija. Kai visi aplink kalba apie tą pačią katastrofą, mes jaučiamės grupės dalimi. Dalijimasis negatyvia informacija – tai savotiškas ryšio kūrimo mechanizmas. „Ar girdėjai?” – ir štai jau turime pokalbį, bendrą temą, bendrą priešą.
Kai sąmoningumas nepadeda
Žinojimas apie negativumo efektą, deja, jo neišgydo. Galite puikiai suprasti, kad jūsų smegenys yra apgaudinėjamos, ir vis tiek spustelėti ant antraštės apie naują krizę. Tai panašu į tai, kaip žinai, kad cukrus kenkia, bet pyragas vis tiek skanus.
Kai kurie psichologai siūlo sąmoningą „informacinę dietą” – riboti naujienų vartojimą, rinktis konkrečius laikus skaitymui, aktyviai ieškoti teigiamų istorijų. Tai veikia, bet reikalauja pastangų. Nuolatinių pastangų prieš milijonus metų formuotą instinktą.
Tai ne mūsų kaltė, bet mūsų atsakomybė
Taigi – lietuviai skaito blogas naujienas ne todėl, kad esame pesimistiška tauta su sovietiniu paveldu (nors ir to netrūksta). Skaito todėl, kad esame žmonės. Su žmonių smegenimis, kurios buvo sukurtos išgyventi, o ne džiaugtis.
Tačiau čia ir slypi esminis klausimas: jei suprantame mechanizmą, ar galime bent iš dalies jam pasipriešinti? Galbūt ne visiškai. Bet sąmoningas pasirinkimas kartais skaityti apie tai, kas gera, kas veikia, kas kuria – tai jau ne naivumas. Tai savotiška revoliucija prieš savo pačių biologiją. Ir gal verta ją pradėti nuo kito skaitomo straipsnio.
