Kodėl socialiniai tinklai tapo sveikatos mitų rojumi
Prisimenu, kaip prieš keletą metų mano mama atsiuntė man Facebook nuorodą apie stebuklingą citrinų ir sodos mišinį, kuris tariamai gydo viską – nuo peršalimo iki vėžio. Ji buvo tokia susijaudinusi, kad jau planavo pradėti šią „terapiją”. Teko ilgai aiškinti, kodėl tai neveikia ir gali būti net pavojinga.
Socialiniai tinklai tapo tikru informacijos potvyniu, kur tarp nuoširdžių patarimų ir mokslinių faktų plaukioja neįtikėtinas kiekis pusiau tiesų, visiškai išgalvotų istorijų ir pavojingų rekomendacijų. Problema ta, kad dažnai šios klaidinančios naujienos atrodo labai įtikinamai – su gražiais paveikslėliais, emocingais liudijimais ir net „moksliniais” terminais.
Kas dar blogiau – algoritmai mėgsta skandalingą turinį. Jei įrašas sukelia daug reakcijų (net jei tai pasipiktinimas), jis rodomas dar daugiau žmonių. Taigi klaidinanti informacija plinta greičiau nei tiesa, nes ji paprastai būna šokiruojanti, žadanti greitą sprendimą ar patvirtinanti tai, ką žmonės nori tikėti.
Raudonos vėliavėlės: kaip atpažinti abejotiną informaciją
Per metus tikrai esu mačiusi šimtus įvairių sveikatos „naujienų”, ir pamažu išmokau atpažinti tam tikrus šablonus. Štai keletas aiškių ženklų, kad su informacija kažkas negerai.
Stebuklingos pagydymo istorijos – jei straipsnis žada išgydyti rimtą ligą per kelias dienas naudojant vieną paprastą ingredientą, galite drąsiai užmiršti. Medicina taip neveikia. Jei būtų toks paprastas sprendimas, jau seniai apie tai žinotų visi gydytojai pasaulyje.
Emociškai perkrauti pavadinimai – „GYDYTOJAI SLEPIA ŠIĄ TIESĄ!”, „Farmacijos kompanijos nenori, kad žinotumėte…”, „Šokiruojantis atradimas!” ir panašiai. Rimti medicinos šaltiniai taip nerašo. Jie pateikia faktus, ne dramą.
Asmeniniai liudijimai vietoj tyrimų – „Mano pusseserės draugė išgijo artritą gerdama obuolių actą!” Asmeninės istorijos gali būti įkvepiantys, bet jos nėra moksliniai įrodymai. Žmonės pasveiksta dėl daugybės priežasčių, įskaitant placebo efektą ar natūralų ligos eigą.
Neaiškūs šaltiniai – jei straipsnyje nėra nuorodų į konkrečius tyrimus ar medicinos institucijas, arba rašoma „mokslininkai nustatė” be jokių detalių – tai įtartina. Rimti šaltiniai visada nurodo, kas, kur ir kada atliko tyrimus.
Kas slypi už klaidinančių naujienų
Kartais žmonės klausia manęs – na ir kas iš to, jei kas nors tiki, kad žalioji arbata išgydo viską? Kokia žala? Iš tiesų, žala gali būti labai reali.
Pirma, žmonės gali atsisakyti normalaus gydymo. Yra buvę atvejų, kai žmonės su vėžiu atsisakė chemoterapijos ir pasikliovė „natūraliais” metodais, kurie neturėjo jokio mokslinio pagrindo. Rezultatai buvo tragiški.
Antra, kai kurie „natūralūs” metodai gali būti tiesiog pavojingi. Pavyzdžiui, buvo madinga gerti MMS (Miracle Mineral Solution), kuris iš tikrųjų buvo pramoninis baliklis. Žmonės patyrė sunkių apsinuodijimų.
Trečia, klaidinanti informacija kenkia pasitikėjimui medicina apskritai. Kai žmonės pradeda tikėti, kad gydytojai „sąmoningai slepia tiesą”, jie gali ignoruoti ir tikrai svarbius medicininius patarimus.
Dažnai už klaidinančių naujienų slypi pinigai. Kažkas parduoda maisto papildus, knygas, kursus ar konsultacijas. Jie kuria problemą ir tuoj pat siūlo sprendimą – už kurį, žinoma, reikia mokėti.
Kaip patikrinti informaciją: praktiniai žingsniai
Gerai, tai kaip elgtis, kai socialiniuose tinkluose pamatote įdomiai atrodančią sveikatos naujieną? Štai mano asmeninis algoritmas, kurį naudoju.
Pirmas žingsnis: Google paieška. Įvedu pagrindinę frazę su žodžiu „debunked” arba „myth” (arba lietuviškai „mitas”, „netiesa”). Pavyzdžiui, „apple cider vinegar cure cancer myth”. Paprastai greitai randi, ar tai jau buvo paneigta.
Antras žingsnis: patikimų šaltinių paieška. Ieškau, ar apie tai rašė tokie šaltiniai kaip Mayo Clinic, WebMD, CDC, WHO, ar Lietuvoje – VLK (Valstybinė ligonių kasa), SAM (Sveikatos apsaugos ministerija) ar didžiųjų ligoninių svetainės. Jei jie apie tai nerašo arba pateikia kitokią informaciją – tai jau signalas.
Trečias žingsnis: mokslinių tyrimų paieška. Jei noriu gilintis, naudoju PubMed – tai nemokama mokslinių straipsnių duomenų bazė. Tiesa, reikia mokėti anglų kalbą ir šiek tiek suprasti, kaip skaityti tyrimus, bet bent jau galiu pamatyti, ar apskritai yra kokių nors tyrimų šia tema.
Ketvirtas žingsnis: pasitikrinti faktus. Yra specialių faktų tikrinimo svetainių, kaip Snopes.com ar FullFact.org, kurios tiria populiarius mitus. Lietuvoje veikia „Melo detektorius” ir „Delfi Faktai”.
Dar vienas patarimas – jei kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, tai greičiausiai taip ir yra. Jei būtų paprastas būdas numesti 10 kg per savaitę be jokių pastangų, arba išgydyti diabetą su vienu vaistažolių arbatos puodeliu – visi jau seniai tai darytų.
Socialinių tinklų algoritmų spąstai
Turiu prisipažinti – kartais net ir aš, žinodama visus šiuos dalykus, sugaunu save paspaudus ant kažkokio abejotino straipsnio. Kodėl? Nes socialinių tinklų algoritmai puikiai žino, kaip mus „pagauti”.
Facebook, Instagram, TikTok – visi jie rodo turinį, kuris, jų manymu, mus sudomins. Jie žino, ką mes anksčiau skaitėme, ką komentavome, kuo domimės. Jei kartą paspaudei ant straipsnio apie natūralų gydymą, algoritmas pradės rodyti daugiau panašaus turinio. Taip susiformuoja tai, kas vadinama „informacine burbulu” arba „aido kamera”.
Problema ta, kad mes pradedame matyti vis daugiau panašių nuomonių ir vis mažiau skirtingų požiūrių. Jei tavo srautas pilnas žmonių, kurie tiki, kad vakcinacijos kenkia – pradedi galvoti, kad taip mano visi. Nors iš tikrųjų tai tik tavo burbulas.
Dar vienas triukas – emocinis turinys. Algoritmai mato, kad žmonės labiau reaguoja į turinį, kuris sukelia stiprias emocijas – pyktį, baimę, susižavėjimą. Todėl būtent toks turinys ir yra rodomas dažniau. Rami, subalansuota mokslinė informacija neturi šansų prieš šokiruojantį antraštę „Šis vaisius nužudo vėžio ląsteles per 48 valandas!”
Ką daryti, kai artimas žmogus tiki klaidinančia informacija
Tai, manau, viena sudėtingiausių situacijų. Lengva ignoruoti atsitiktinį įrašą internete, bet kai tavo mama, tėtis ar geriausia draugė pradeda dalintis abejotina informacija ir net planuoja veiksmų – kaip reaguoti?
Pirmiausia – neužpulti. Kai pradedi su „Tu visiškai kvaila, tai nesąmonė!”, žmogus užsidaro ir dar labiau įsitvirtina savo nuomonėje. Tai vadinama „backfire effect” – kai kritika tik sustiprina pradinį įsitikinimą.
Geriau užduoti klausimus. „Įdomu, o kur tu tai skaitei?”, „Ar yra kokių nors tyrimų apie tai?”, „Ką apie tai sako gydytojai?”. Leisk žmogui pačiam pradėti galvoti kritiškai.
Galima pasidalinti savo patirtimi: „Žinai, aš irgi mačiau panašų straipsnį, bet paskui radau, kad…” Tai mažiau konfrontaciška nei tiesmukas paneigimas.
Jei žmogus tikrai planuoja kažką pavojingo – pavyzdžiui, nutraukti vaistų vartojimą – tada reikia būti atviresniems. Pasiūlyk kartu pasikonsultuoti su gydytoju. Dauguma gydytojų mielai aptars alternatyvius metodus ir paaiškis, kodėl kai kurie iš jų nėra saugūs.
Ir atmink – tu negali kontroliuoti kitų žmonių sprendimų. Gali pateikti informaciją, pasidalinti rūpesčiu, bet galų gale kiekvienas pats apsisprendžia. Tai gali būti frustruojantis, bet tai realybė.
Kaip ugdyti kritinį mąstymą sau ir kitiems
Manau, kad ilgalaikis sprendimas – ne kovoti su kiekviena klaidinga naujiena atskirai, o ugdyti bendrą kritinio mąstymo įgūdį. Ir sau, ir savo artimiesiems.
Vienas paprastas būdas – reguliariai kalbėtis apie tai, ką matome internete. Su vaikais, su tėvais, su draugais. Ne pamokslaudami, o tiesiog diskutuodami. „Žiūrėk, kokį keistą straipsnį radau. Kaip manai, ar tai gali būti tiesa?”
Galima kartu paieškoti informacijos. Parodyti, kaip naudotis patikimais šaltiniais. Tai tarsi mažas tyrimas – įdomu ir pamokomai.
Svarbu pripažinti ir savo klaidas. Kai pats pasidalini kažkuo, o vėliau paaiškėja, kad tai buvo netiesa – viešai tai pripažink. „Atsiprašau, pasidalinau tuo straipsniu, bet paaiškėjo, kad informacija buvo klaidinga.” Tai rodo, kad visi darome klaidų ir tai normalu.
Dar vienas dalykas – mokytis atpažinti savo pačių šališkumą. Visi turime dalykų, kuriuos norime tikėti. Gal tai natūralus gydymas, gal keto dieta, gal intermittent fasting. Svarbu sau pripažinti: „Aš noriu, kad tai veiktų, todėl galbūt esu linkęs tikėti teigiama informacija ir ignoruoti neigiamą.” Kai supranti savo šališkumą, lengviau būti objektyvesniems.
Navigacija informacijos jūroje: kaip išlikti sveikam ir protingam
Žinau, kad visa tai gali skambėti kaip daug darbo. Kiekvieną kartą tikrinti, analizuoti, ieškoti šaltinių… Kas turi tam laiko? Bet iš tiesų, su praktika tai tampa automatišku. Kaip vairuojant automobilį – iš pradžių reikia galvoti apie kiekvieną veiksmą, bet paskui tai vyksta savaime.
Pradėk nuo mažų dalykų. Prieš dalindamasis kažkuo, sustok sekundei ir pagalvok: „Ar aš tikrai žinau, kad tai tiesa?” Jei nesi tikras – tiesiog nedalinkis. Nėra jokios pareigos dalintis kiekvienu įrašu, kuris tau pasirodė įdomus.
Susikurk sąrašą patikimų šaltinių. Lietuvoje tai galėtų būti VUL Santaros klinikos, Kauno klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Pasaulyje – Mayo Clinic, Cleveland Clinic, Harvard Health. Kai nori sužinoti apie kokią nors sveikatos temą, pradėk nuo jų.
Nebijok paklausti savo gydytojo. Tikrai, jie mato daug pacientų, kurie ateina su klausimais apie tai, ką skaitė internete. Geras gydytojas neturėtų tavęs išjuokti ar atmesti tavo klausimų. Jei tavo gydytojas taip elgiasi – gal laikas ieškoti kito.
Ir svarbiausia – būk kantrus sau. Visi kartais patikime klaidinga informacija. Visi kartais pasidalijame kažkuo, ko neturėjome pasidalinti. Tai nepadaro tavęs kvailu ar naiviu. Tai tiesiog padaro žmogumi, gyvenančiu informacijos amžiuje, kur atskirti tiesą nuo melo tampa vis sunkiau.
Socialiniai tinklai niekur nedings. Klaidinanti informacija irgi ne. Bet mes galime tapti protingesni, atsargesni ir kritiškesni. Galime mokytis ir mokyti kitus. Ir pamažu, po truputį, galime padaryti savo skaitmeninę aplinką šiek tiek sveikesnę – visais prasmėmis.
