Skausmą malšina, širdį alina
Ibuprofenas. Diklofenakas. Naproksenas. Šie pavadinimai skamba taip įprastai, kad daugelis žmonių juos vartoja beveik nesusimąstydami – kaip vitaminus ar kavą. Skauda galvą? Tabletė. Gelia keliai? Tabletė. Nugaros skausmas po darbo? Vėl tabletė. Problema ta, kad nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, kuriuos mes taip lengvabūdiškai kišame į burną, nėra tokie nekalti, kaip atrodo jų reklamos.
Gydytojai apie tai kalba jau ne pirmus metus, bet kažkodėl žinutė nepasiekia žmonių taip, kaip turėtų. O gal pasiekia, tik mes tiesiog nenorima girdėti.
Kas iš tikrųjų vyksta jūsų kraujagyslėse
Kai geriate ibuprofeną ar diklofenaką, jie blokuoja fermentus, kurie sukelia uždegimą. Tai ir yra jų veikimo principas – paprastas ir efektyvus. Bet tas pats mechanizmas veikia ir kraujagyslėse. Šie vaistai didina kraujospūdį, skatina skysčių susilaikymą organizme ir gali provokuoti kraujo krešulių susidarymą. Kitaip sakant – jie stumia širdį į kampą.
Europos kardiologų draugija jau seniai įtraukė NVNU į rizikos veiksnius žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių ligų. Tyrimai rodo, kad reguliarus diklofenako vartojimas gali padidinti širdies priepuolio riziką net 50 procentų, palyginti su tais, kurie šių vaistų nevartoja. Tai nėra kažkokia marginali statistika – tai rimtas signalas.
Vaistinė be recepto – ne tas pats, kas saugu
Čia ir slypi didžiausia problema. Faktas, kad šiuos vaistus galima nusipirkti be recepto, daugeliui žmonių automatiškai reiškia, kad jie yra saugūs. Bet tai klaidinga logika. Vaistai parduodami be recepto todėl, kad trumpalaikis, retkarčiais vartojimas daugumai sveikų žmonių tikrai nekelia didelės rizikos. Tačiau niekas neskaičiuoja, kiek žmonių „retkarčiais” virsta „kasdien”.
Farmacijos industrija tuo naudojasi puikiai. Reklamos rodo laimingus žmones, kurie išgeria tabletę ir vėl šoka, bėga, gyvena. Niekas nerodo, kas nutinka po penkerių metų kasdienio vartojimo. Tai nėra sąmokslo teorija – tai tiesiog verslo modelis.
Ypatingos rizikos grupės, apie kurias nekalbama pakankamai
Vyresnio amžiaus žmonės, sergantys hipertenzija, diabetu ar jau turėję širdies problemų – jiems NVNU yra ypač pavojingi. Bet būtent šie žmonės dažniausiai ir kenčia nuo lėtinių skausmų – artrito, osteoporozės, nugaros problemų. Susidaro absurdiška situacija: tie, kuriems šie vaistai labiausiai reikalingi, yra tie, kuriems jie labiausiai kenkia.
Gydytojai apie tai perspėja, bet konsultacija trunka dešimt minučių, o skausmas – nuolat. Žmonės ieško sprendimų patys, vaistininkė paduoda tai, ko prašoma, ir ratas sukasi toliau.
Tai nereiškia, kad reikia kankintis – bet reikia galvoti
Niekas neragina išmesti visus skausmą malšinančius vaistus ir kentėti. Tai būtų tas pats kraštutinumas, tik kita kryptimi. Paracetamolis, nors ir ne be savo problemų, širdžiai yra žymiai švelnesnis. Fizioterapija, priešuždegiminiai maisto produktai, judėjimas – tai ne alternatyviosios medicinos pasakos, o realūs įrankiai, kurie veikia, jei žmogus nori jais naudotis.
Klausimas nėra „ar vartoti šiuos vaistus”. Klausimas yra – ar vartoti juos taip nerūpestingai, kaip darome dabar. Ir ar mums kas nors apie tai sąžiningai pasakė.
Kai „visi taip daro” tampa diagnoze
Galbūt labiausiai nerimą kelia ne patys vaistai, o tai, kaip mes su jais elgiamės. Skausmas mūsų kultūroje tapo kažkuo, ką reikia nedelsiant eliminuoti, o ne suprasti. Kodėl skauda? Kas sukelia uždegimą? Ar tai signalas, kad kažkas negerai? Šie klausimai užima per daug laiko ir reikalauja per daug pastangų. Tabletė – greičiau.
Gydytojai perspėja ne todėl, kad nori atimti iš žmonių skausmą malšinančius vaistus. Jie perspėja todėl, kad mato, kas nutinka po metų, po dešimties metų. Mes to nematome, nes širdis ilgai tyli prieš prabylant. O kai prabyla – dažnai jau per vėlu keisti įpročius. Tad gal verta pradėti galvoti dabar, kol dar niekas neskaudėjo.
