Blogos naujienos parduodasi geriau
Yra toks senas redakcinis posakis: „If it bleeds, it leads” – jei kraujuoja, eina pirmu. Tai ne cinizmas, tai verslo modelis. Žiniasklaida jau seniai suprato tai, ką neuromokslininkai patvirtino tik neseniai: žmogaus smegenys į grėsmę reaguoja greičiau, stipriau ir ilgiau nei į bet kokią gerą žinią. Evoliucija čia pasijuokė iš mūsų – tas pats mechanizmas, kuris kadaise gelbėjo nuo plėšrūnų, dabar verčia mus spausti ant antraštės apie lėktuvo katastrofą Pietryčių Azijoje, nors mes niekada ten nebuvome ir niekada nevyksime.
Redaktoriai tai žino. Algoritmų kūrėjai tai žino. Ir vis dėlto sistema sukasi toliau, nes ji veikia – bent jau tol, kol matuoji paspaudimus, o ne psichologinę sveikatą.
Pasaulis, kurį matome per ekraną, ir pasaulis, kuriame gyvename
Psichologas Danielis Kahnemanas yra rašęs apie tai, kaip žmonės vertina tikimybes – mes esame katastrofiškai blogi statistikai. Kai kažkas rodoma dažnai ir ryškiai, mes pradedame manyti, kad tai nutinka dažnai. Lėktuvų katastrofos, žmogžudystės, teroristiniai išpuoliai – visa tai žiniasklaidoje užima neproporcingai daug vietos, lyginant su tikrąja jų dažnio statistika.
Rezultatas? Žmonės mano, kad pasaulis darosi vis pavojingesnis, nors duomenys rodo priešingai. Stevenas Pinkeris dešimtmečius rinko įrodymus, kad smurtas, skurdas ir mirtingumas pasauliniu mastu mažėja. Bet tas faktas niekada netaps antrašte, nes jis neturi veido, nėra dramatiškas ir nesuteikia to adrenalino šuolio, kurio mūsų smegenys ieško.
Taip susiformuoja savotiškas realybės dvigubas gyvenimas: vienas – statistinis, kuriame viskas iš lėto gerėja, ir kitas – medijų konstruotas, kuriame viskas nuolat griūva. Ir mes gyvename antrajame, nes jis yra ryškesnis.
Kai baimė tampa politiniu įrankiu
Čia istorija tampa sudėtingesnė. Katastrofų naujienų srautas nėra tik verslo modelis – jis yra ir politinis resursas. Populistai visame pasaulyje puikiai išmoko šią gramatiką: paimk realią problemą, padidink ją iki kosminio masto, pasiūlyk paprastą priešą ir paprastą sprendimą. Žiniasklaida, ieškodama dramatizmo, neretai tampa šio proceso dalimi – ne iš piktavališkumo, o tiesiog todėl, kad baimė generuoja srautą.
Taip susidaro keistas simbiozinis ryšys tarp sensacingos žurnalistikos ir radikalios politikos. Abu minta tuo pačiu – žmonių nerimu. Abu siūlo tą patį produktą – aiškų pasakojimą apie tai, kas kaltas ir kas gresia. O žmogus, kuris kasdien gauna dozę apokaliptinių antraščių, pamažu pradeda matyti pasaulį kaip vietą, kurioje reikia ne bendradarbiauti, o gintis.
Ką su tuo daryti – ir ar apskritai galima
Lengva pasakyti: „Tiesiog neskaityk.” Bet tai nėra atsakymas, nes informuotumas yra pilietinė atsakomybė, o visiškas atsijungimas nuo naujienų srautų sukuria savų problemų. Klausimas ne kaip išvengti žiniasklaidos, o kaip su ja gyventi nesusargstant.
Vienas dalykas, kuris iš tikrųjų padeda – tai sąmoningas žanrų atskyrimas. Naujienų antraštė nėra tikrovės aprašymas, ji yra tikrovės fragmentas, pasirinktas pagal tam tikrus kriterijus. Kai tai supranti, pradedi skaityti kitaip – ne kaip pasaulio atspindį, o kaip vieną iš daugelio galimų rakursų.
Kitas dalykas – kontekstas. Gera žurnalistika egzistuoja, ji tiesiog retai būna triukšmingiausia. Lėti, gilūs tekstai, kurie aiškina priežastis ir pasekmes, kurie rodo skaičius ir lygina juos su istoriniais duomenimis – tai yra žurnalistika, kuri maitina supratimą, o ne nerimą. Tokios žurnalistikos reikia ieškoti aktyviai, nes ji pati savęs neparduos taip agresyviai kaip raudona antraštė.
Ir galiausiai – galbūt svarbiausia – verta kartais tiesiog išeiti laukan ir pažiūrėti į savo kaimyną. Į gatves, kuriomis vaikšto žmonės. Į tai, kas iš tikrųjų vyksta aplinkui. Realybė, kurią matome savo akimis, dažniausiai yra nuobodesnė, ramesnė ir žmoniškesnė nei ta, kurią mums siūlo ekranas. Ir tai nėra naivumas – tai tiesiog kitas duomenų šaltinis, kurį mes, susikoncentravę į srautą, dažnai pamirštame.
Tarp panikos ir aklumo – vieta, kur gyvena protas
Žiniasklaida nemyli katastrofų iš piktybės. Ji myli jas, nes mes jas mylime – ar tiksliau, nes mūsų smegenys negali jų ignoruoti. Tai yra sistemos problema, o ne atskirų žmonių blogumas. Bet sistemos problemos niekada neišsprendžiamos tol, kol kiekvienas jų dalyvis – skaitytojas, žurnalistas, redaktorius – nepastebi savo vietos toje sistemoje.
Gyventi su žiniasklaida sveikai reiškia ne tapti ciniku, kuris netiki niekuo, ir ne naivuoliu, kuris tiki viskuo. Tai reiškia išmokti skaityti antraštę kaip klausimą, o ne kaip atsakymą. Suprasti, kad pasaulis, kuriame mes gyvename, yra ir blogesnis, ir geresnis nei bet kuri antraštė gali perteikti. Ir kad mūsų pasaulėžiūra – tai ne tai, ką mums duoda algoritmas, o tai, ką mes patys nusprendžiame iš to susidėlioti.
