Neigiamumas kaip evoliucinis palikimas
Žmogaus smegenys nėra sukurtos objektyviai apdoroti informaciją. Jos sukurtos išgyventi. Ir šis skirtumas paaiškina beveik viską, ką matome šiuolaikinėje žiniasklaidoje.
Neurologai jau seniai dokumentavo vadinamąjį negativity bias – polinkį į neigiamą informaciją reaguoti intensyviau nei į teigiamą. Evoliuciškai tai turėjo prasmę: žmogus, kuris į krūmuose šlamesį reagavo kaip į grėsmę, išgyveno dažniau nei tas, kuris manė, jog viskas gerai. Problema ta, kad tos pačios smegenys dabar skaito naujienų portalus.
Amygdala – smegenų dalis, atsakinga už grėsmės atpažinimą – aktyvuojasi greičiau ir stipriau reaguodama į neigiamą turinį. Tai nėra charakterio silpnybė ar neišprusimas. Tai biologija, ir žiniasklaida apie tai žino labai gerai.
Kaip redakcijos naudojasi tuo, ko nesuvokiame
Redaktoriai ir turinio strategai jau dešimtmečius dirba su vienu paprastu faktu: baimė, pyktis ir pasibjaurėjimas generuoja daugiau paspaudimų nei džiaugsmas ar viltis. Tai ne sąmokslo teorija – tai verslo modelis.
Kai portalas rašo „Ekspertai perspėja…” vietoj „Ekspertai teigia…”, tai nėra atsitiktinumas. Kai antraštė pabrėžia konfliktą ten, kur galėtų pabrėžti sprendimą – tai sąmoningas pasirinkimas. Tyrimas, kurį 2019 metais atliko Nature Human Behaviour, parodė, kad neigiami žodžiai antraštėse statistiškai reikšmingai didina paspaudimų skaičių. Kiekvienas neigiamas žodis papildomai padidindavo paspaudimų tikimybę maždaug 2,3 procento. Nedaug? Dauginant iš milijonų lankytojų – labai daug.
Čia svarbu suprasti vieną niuansą: žurnalistai dažnai nėra cinikai, sąmoningai manipuliuojantys auditorija. Daugelis tiesiog dirba sistemoje, kuri apdovanoja tam tikrą elgesį. Jei tavo straipsnis apie katastrofą gauna dešimt kartų daugiau skaitytojų nei straipsnis apie pažangą, sistema greitai išmoko, ką rašyti.
Doomscrolling kaip simptomas, ne priežastis
Terminas doomscrolling – kompulsyvus neigiamų naujienų skaitymas – tapo populiarus COVID-19 pandemijos metu, bet pats reiškinys yra daug senesnis. Tai, ką žmonės vadina priklausomybe nuo blogų naujienų, iš tikrųjų yra kažkas sudėtingesnio.
Psichologai išskiria du mechanizmus. Pirmas – kontrolės iliuzija: skaitydami apie grėsmes, jaučiamės jas stebintys ir todėl tarsi kontroliuojantys. Antras – socialinis informavimasis: mūsų smegenys interpretuoja žinias apie kitus žmones kaip socialiai svarbią informaciją, net jei tie žmonės gyvena kitame žemyne ir jų problemos mūsų tiesiogiai neliečia.
Rezultatas – žmogus, kuris žino apie kiekvieną politinį skandalą, kiekvieną katastrofą, kiekvieną ekonominę krizę pasaulyje, bet jaučiasi ne labiau informuotas, o labiau išsekęs. Informacijos kiekis auga, supratimas – ne visada.
Kai skaitytojas tampa produktu
Yra vienas klausimas, kurį verta užduoti: kam tarnauja šiuolaikinė žiniasklaida? Atsakymas, kurį dažnai girdime – visuomenei, demokratijai, tiesai. Atsakymas, kurį rodo verslo modeliai – reklamuotojams.
Dėmesio ekonomikoje dėmesys yra valiuta. Ir neigiamas turinys šią valiutą generuoja efektyviau. Tai sukuria struktūrinę problemą: net ir sąžininga, etiška redakcija, veikianti reklamos finansavimo modelyje, turi paskatų akcentuoti tai, kas sukelia stipresnę emocinę reakciją.
Socialiniai tinklai šį efektą sustiprino. Algoritmai, optimizuoti pagal įsitraukimą, išmoko, kad pyktis ir baimė laikyti žmones ekrane ilgiau nei ramybė ir pasitenkinimas. Taip susiformavo sistema, kurioje žiniasklaida, socialiniai tinklai ir žmogaus psichologija veikia kartu – ir ne visada žmogaus naudai.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai sunkiau, nei atrodo
Lengva pasakyti: skaityk mažiau naujienų, rinkis kokybiškus šaltinius, darykite informacines pauzes. Tai tiesa, bet nepakankama tiesa. Problema yra ne tik individuali – ji yra sisteminė.
Kol žiniasklaidos finansavimo modelis remiasi dėmesiu, o dėmesys generuojamas per emocines reakcijas, struktūrinė paskata rašyti apie blogus dalykus išliks. Individualūs sprendimai – medijų raštingumas, sąmoningas vartojimas – yra svarbūs, bet jie neišsprendžia pagrindinio klausimo apie tai, kokia žiniasklaida mes norime ir kaip esame pasirengę ją finansuoti.
Verta pastebėti, kad egzistuoja alternatyvūs modeliai. Prenumerata pagrįsta žiniasklaida, narystės modeliai, viešasis finansavimas – visa tai kuria kitokias paskatas. Kai redakcija atskaitinga skaitytojams, o ne reklamuotojams, ji turi daugiau erdvės rašyti apie tai, kas svarbu, ne tik apie tai, kas sukelia klikus.
Tačiau net ir čia psichologinis mechanizmas neišnyksta. Negativity bias yra mūsų nervų sistemoje, ne tik naujienų portaluose. Ir tai galbūt yra svarbiausia išvada: suprasti, kodėl blogos naujienos mus traukia, nereiškia išsivaduoti nuo šio traukimo. Bet tai yra pirmasis žingsnis, kad bent jau žinotume, kas vyksta, kai vėl atidarome naujienų skiltį ir vėl jaučiamės blogiau nei prieš tai.
