Mes patys to prašome
Jei kada nors sugaišote pusvalandį skaitydami apie kažkokią katastrofą, nors turėjote darbų, – sveiki, esate normalus žmogus. Problema ta, kad žiniasklaida tai žino. Ir naudojasi tuo be jokių skrupulų.
Bet prieš kaltinant redaktorius ir antraštes su DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS, verta pažiūrėti į veidrodį. Blogos naujienos dominuoja ne todėl, kad kažkas sąmokslingai nusprendė mus gąsdinti. Jos dominuoja todėl, kad mes jas renkamės. Kiekvieną kartą, kai spustelime ant tragiškos istorijos vietoj nuobodžios, bet svarbios, mes balsuojame už tai, ko norime daugiau.
Smegenys, kurios vis dar gyvena miške
Čia prasideda įdomiausia dalis. Mūsų smegenys evoliuciškai yra sukonstruotos taip, kad grėsmė visada svarbesnė už gerą žinią. Tai vadinama negativumo šališkumu – psichologinis mechanizmas, kuris kadaise gelbėjo gyvybę.
Įsivaizduokite: jūs esate medžiotojas-rinkėjas prieš dešimt tūkstančių metų. Jei ignoruosite informaciją apie liūtą netoliese – mirsite. Jei ignoruosite informaciją apie gražų saulėlydį – nieko blogo neatsitiks. Smegenys greitai išmoko, kas svarbu.
Problema ta, kad dabar gyvename daugiabučiuose, o ne savanuose, bet tos pačios smegenys vis dar reaguoja į „PAVOJUS” antraštę tarsi čia pat būtų plėšrūnas. Kortizolis kyla, dėmesys sutelkiamas, ir štai – perskaitėte dar vieną straipsnį apie ekonomikos žlugimą, kurio galbūt niekada nebus.
Žiniasklaida tiesiog parduoda tai, kas perka
Čia nėra jokios didžiosios teorijos. Žiniasklaidos verslo modelis paprastas: daugiau paspaudimų – daugiau pajamų iš reklamos. O kas generuoja paspaudimus? Teisingai – baimė, pyktis, pasipiktinimas.
Tyrimai rodo, kad negatyvios naujienos sulaukia vidutiniškai 30% daugiau dėmesio nei teigiamos. Redaktoriai tai žino. Algoritmų kūrėjai tai žino. Ir jie optimizuoja pagal tai, kas veikia – ne pagal tai, kas naudinga.
Tai sukuria savotišką užburtą ratą: mes spaudžiame ant baisių naujienų → platformos mato, kas populiaru → algoritmais stumia daugiau tokio turinio → mes matome dar daugiau baisių naujienų → spaudžiame dar daugiau. Ir taip ratu.
Doomscrolling – modernaus žmogaus meditacija
Yra toks terminas – doomscrolling. Tai kai sėdi vakare su telefonu ir slankioji per blogas naujienas viena po kitos, nors tai daro tave blogiau, o ne geriau. Ir vis tiek negali sustoti.
Psichologai tai aiškina paprastai: kai smegenys aptinka grėsmę, jos nori surinkti kuo daugiau informacijos apie ją. Tai irgi evoliucinis mechanizmas – kuo daugiau žinai apie pavojų, tuo geriau gali reaguoti. Bet kai „pavojus” yra begalinis naujienų srautas, šis mechanizmas tiesiog neišsijungia.
Rezultatas? Žmonės, kurie kasdien skaito naujienas, dažnai turi iškraipytą pasaulio vaizdą – mano, kad nusikaltimai auga, kai statistiškai jie mažėja; kad pasaulis darosi blogesnė vieta, nors pagal daugumą rodiklių gyvenimo kokybė istoriškai yra aukščiausia.
Tai ką, nusispjauti į naujienas?
Ne visai. Informuotumas svarbus. Bet verta suprasti skirtumą tarp to, kas svarbu, ir to, kas sukurta sukelti reakciją.
Keletas dalykų, kurie man asmeniškai padeda: skaityti naujienas kartą per dieną, o ne nuolat tikrinti telefoną. Rinktis šaltinius, kurie aiškina kontekstą, o ne tik šaukia apie problemą. Ir kartais tiesiog paklausti savęs – ar šita antraštė mane informuoja, ar tiesiog baugina?
Žiniasklaida nėra blogis. Ji tiesiog reaguoja į tai, ko mes norime. O tai reiškia, kad mes turime daugiau galios, nei manome – kiekvieną kartą, kai pasirenkame, ką skaityti.
Kai supranti žaidimo taisykles, gali žaisti kitaip
Galiausiai viskas labai paprasta: mūsų smegenys yra senos, žiniasklaidos verslo modeliai – ciniškai efektyvūs, o mes esame kažkur per vidurį, bandydami suprasti pasaulį per filtrą, kuris specialiai sukurtas sukelti emocijas. Tai nėra sąmokslas – tai tiesiog sistema, kuri išsivystė pagal tai, kaip mes reaguojame.
Bet žinodami tai, galime bent jau būti sąmoningesni vartotojai. Pastebėti, kada antraštė žaidžia su mūsų baimėmis. Suprasti, kad „viskas blogai” dažnai reiškia „tai gerai parduodama istorija”. Ir kartais – tiesiog uždėti telefoną ir pažiūrėti pro langą. Pasaulis ten, lauke, paprastai atrodo kiek mažiau apokaliptiškai nei ekrane.
