Kodėl taip lengva patikėti nesąmonėmis apie sveikatą?
Žinot, kartais naršau Facebook’ą ar Instagram’ą ir matau, kaip mano pažįstami dalijasi straipsniais apie stebuklinguosius citrinų sulčių su imbiero šaknimi gebėjimus išgydyti viską – nuo peršalimo iki vėžio. Arba kaip kažkokia „daktarė” (dažniausiai su labai abejotinais kvalifikacijos pažymėjimais) skelbia, kad vakcinos yra didžiausias šio amžiaus sąmokslas. Ir žmonės tuo tiki! Ne kažkokie ten atsilikėliai, o normalūs, išsilavinę žmonės.
Problema ta, kad mūsų smegenys yra labai keistai suprojektuotos. Jos mėgsta paprastas istorijas, greitą informaciją ir viską, kas patvirtina tai, ką jau manome esant tiesą. Socialiniai tinklai tai puikiai žino ir naudoja prieš mus. Algoritmai rodo mums tuos dalykus, kurie mums patiks, su kuriais sutinkame – ir taip mes patenkame į tokią informacinę burbulą, kur visi galvoja panašiai kaip mes.
Dar viena problema – sveikatos temos yra emociškai jautrios. Kai sergi, kai bijosi susirgti, kai nori padėti sergančiam artimiesiui – esi pažeidžiamas. Ir būtent tada labiausiai nori tikėti stebuklais, paprastais sprendimais, greitu pagydymu. O sukčiai ir dezinformacijos skleidėjai tai puikiai supranta.
Pagrindiniai raudonieji vėliavėlės signalai
Išmokau atpažinti keletą aiškių ženklų, kad straipsnis ar įrašas apie sveikatą greičiausiai yra šlamštas. Pirmas dalykas – sensacingi antraščių. Jei matai „GYDYTOJAI NEPATIKĖS! Šis paprastas triukas išgydys diabetą per 3 dienas!” – bėk kuo toliau. Tikri medicininiai atradimai niekada nėra pristatomi tokiu stiliumi. Mokslininkai paprastai yra atsargūs su savo teiginiais, jie naudoja tokius žodžius kaip „gali padėti”, „tyrimai rodo”, „reikia daugiau tyrimų”.
Antra raudona vėliavėlė – stebuklingų produktų pardavinėjimas. Jei straipsnis baigiasi nuoroda į parduotuvę, kur gali nusipirkti tą stebuklų vaistą ar papildą – tai reklama, ne informacija. Dažnai tokie straipsniai atrodo kaip naujienos, bet iš tikrųjų yra tik gudrus marketingas.
Trečias dalykas – sąmokslo teorijos. „Farmacijos kompanijos slepia šią informaciją”, „gydytojai nenori, kad žinotumėte” ir panašios frazės. Pagalvokit logiškai – jei būtų tikrai veiksminga ir saugi alternatyva chemoterapijai, ar tikrai visi pasaulio gydytojai tylėtų? Daugelis jų patys serga vėžiu, jų artimieji serga. Kodėl jie naudotų tą „blogą” gydymą sau ir savo šeimoms?
Dar vienas požymis – asmeninės istorijos be įrodymų. „Mano pusbrolis gėrė šitą arbatą ir jo artrozė išnyko!” Gerai, smagu, bet vienas atvejis – ne įrodymas. Galbūt jo artrozė pagerėjo dėl visai kitų priežasčių, o gal net nepagerėjo, tik jis taip sako.
Kas tie žmonės, kurie skleidžia dezinformaciją?
Ne visi, kurie dalijasi klaidinga informacija, yra blogi žmonės. Dažnai tai tiesiog suklydę, bet gerus ketinimus turintys asmenys. Tavo teta, kuri dalijasi straipsniu apie tai, kaip sodos valgymas gali pakeisti chemoterapiją, greičiausiai tikrai nori padėti. Ji pati tuo tiki ir mano dalijasi vertinga informacija.
Bet yra ir kita kategorija – profesionalūs dezinformacijos skleidėjai. Tai žmonės ar organizacijos, kurie sąmoningai kuria ir platina klaidingą informaciją dėl pinigų ar politinių tikslų. Jie dažnai turi „įspūdingai” atrodančias svetaines, naudoja pseudomokslinius terminus, net sukuria netikrus tyrimus su grafikais ir statistika.
Yra ir tarpinė kategorija – „alternatyvios medicinos” gurus. Jie gali tikėti tuo, ką sako, bet jų įsitikinimai nėra pagrįsti mokslu. Jie dažnai turi tam tikrą charizmą, pasakoja įtikinamas istorijas, turi sekėjų armiją. Bet tai nereiškia, kad jų patarimai yra saugūs ar veiksmingi.
Kaip patikrinti informaciją – praktiniai žingsniai
Gerai, tai kaip atskirti grūdus nuo pelų? Turiu keletą metodų, kurie man veikia.
Pirmas žingsnis – pažiūrėk šaltinį. Kas publikavo šią informaciją? Ar tai pripažinta medicinos institucija, mokslinis žurnalas, patikimas naujienų portalas? Ar tai kažkokia svetainė „sveikatos-tiesa-kurią-slepia.lt”? Jei šaltinis tau nežinomas, pagooglink jį. Dažnai greitai paaiškėja, kad tai žinomas dezinformacijos šaltinis.
Antras žingsnis – ieškokite originalaus tyrimo. Jei straipsnis teigia, kad „tyrimai rodo”, pasidomėk, kokie tie tyrimai. Ar pateikiamos nuorodos į mokslinius straipsnius? Ar galima rasti originalų tyrimą? Jei ne – labai įtartina. Jei taip – pažiūrėk, ar tas tyrimas tikrai sako tai, ką teigia straipsnis. Dažnai paaiškėja, kad tyrimas buvo atliktas su pelėmis, arba dalyvavo tik 10 žmonių, arba rezultatai buvo daug kuklesni nei teigia straipsnis.
Trečias žingsnis – pasitikrink keliuose šaltiniuose. Jei tai tikrai svarbus medicinos atradimas, apie jį rašys ne vienas šaltinis. Paieškokite informacijos patikimuose medicinos portaluose, pasaulinės sveikatos organizacijos svetainėje, didžiųjų naujienų agentūrų puslapiuose. Jei apie „stebuklą” rašo tik vienas šaltinis – greičiausiai tai ne stebuklas.
Ketvirtas žingsnis – pasikalbėk su tikru gydytoju. Žinau, žinau, ne visada patogu eiti pas gydytoją su kiekviena internete rastą informacija. Bet jei tai susiję su tavo sveikata ar gydymu – verta. Gydytojai yra matę šimtus pacientų, jie žino, kas veikia, o kas ne. Ir dauguma jų tikrai nėra farmacijos kompanijų sąmokslo dalis.
Socialinių tinklų algoritmai – tavo priešas ar draugas?
Čia tampa įdomu. Facebook, Instagram, TikTok – visi šie tinklai naudoja algoritmus, kurie sprendžia, ką tau rodyti. Ir šie algoritmai nevertina, ar informacija teisinga – jie vertina, ar ji sukels reakciją. O žinot kas sukelia daugiausiai reakcijų? Emociškai įkrauta, skandalinga, šokiruojanti informacija. Būtent tokia, kokia dažnai būna dezinformacija.
Tai reiškia, kad net jei tu pats nesidalini nesąmonėmis, algoritmas gali tau jas rodyti, nes kažkas iš tavo draugų su jomis sąveikavo. Ir kuo daugiau žmonių spaudžia „patinka”, komentuoja (net jei kritikuoja!), tuo daugiau žmonių tą įrašą matys.
Yra ir kitas aspektas – patvirtinimo šališkumas. Jei jau kažkada paspaudei „patinka” ant įrašo apie natūralų gydymą ar pasidalinai straipsniu apie vakcinų žalą, algoritmas manys, kad tau tai įdomu, ir rodys daugiau panašaus turinio. Taip gali netyčia patekti į dezinformacijos burbulą, net jei iš pradžių buvai skeptiškas.
Ką su tuo daryti? Sąmoningai diversifikuok savo informacijos šaltinius. Sekite patikimus sveikatos organizacijas socialiniuose tinkluose. Spauskite „nerodyti” ant abejotino turinio. Ieškokite informacijos ne tik socialiniuose tinkluose. Ir svarbiausia – būkite kritiški net su tuo turiniu, kuris jums patinka ir su kuriuo sutinkate.
Kodėl svarbu kovoti su sveikatos dezinformacija
Gali pagalvoti – na ir kas, jei kas nors tiki nesąmonėmis? Jų gyvenimas, jų pasirinkimas. Bet problema ta, kad sveikatos dezinformacija gali būti tikrai pavojinga.
Žmonės, patikėję klaidinga informacija, gali atsisakyti veiksmingo gydymo ir rinktis neveiksmingus „natūralius” metodus. Yra žinomų atvejų, kai žmonės mirė, nes vietoj chemoterapijos rinko sodą ar vitaminus. Tai tragiška, nes jie galėjo būti išgydyti.
Kita problema – vakcinavimosi atsisakymas. Kai pakankamai daug žmonių atsisako skiepyti save ar savo vaikus, pradeda plisti ligos, kurios buvo beveik išnykusios. Matėme tymų protrūkius Europoje, difterijos atvejus. Tai kenkia ne tik tiems, kurie atsisako skiepų, bet ir tiems, kurie negali būti skiepijami dėl medicininių priežasčių – kūdikiams, žmonėms su susilpnėjusia imunine sistema.
Dar viena problema – laiko ir pinigų švaistymas. Net jei neveiksmingos „alternatyvos” nekenkia tiesiogiai, jos gali atimti laiką ir pinigus, kurie galėtų būti panaudoti tikram gydymui. Žmonės perka brangius papildus, vyksta pas abejotinus „gydytojus”, o tuo metu liga progresuoja.
Kaip kalbėti su artimaisiais, kurie dalijasi nesąmonėmis
Tai gal sunkiausia dalis. Kaip reaguoti, kai tavo mama, tėtis, geriausia draugė dalijasi akivaizdžiai klaidinga informacija apie sveikatą?
Pirmas dalykas – nepulk su kritika. Jei parašysi „Tu idiotas, tai visiškas šlamštas!”, žmogus tik užsidarys ir dar labiau įsitvirtins savo įsitikinimuose. Žmonės nemėgsta jaustis kvailai, ir jie gina savo poziciją, kai jaučiasi puolami.
Geriau bandyk užduoti klausimus. „Įdomu, o iš kur ši informacija? Ar yra kokių tyrimų apie tai?” Kartais žmogus pats pradeda abejoti, kai pradeda ieškoti įrodymų. Arba: „Girdėjau kitokią informaciją, gal galėtume kartu pasidomėti?” Tai nekonfrontacinis būdas pradėti pokalbį.
Jei tai artimas žmogus, su kuriuo gali kalbėti atvirai, pasidalink savo rūpesčiais. „Mama, man rūpi tavo sveikata, ir aš bijau, kad ši informacija gali būti klaidinga. Ar galėtume kartu pasikonsultuoti su gydytoju?” Dauguma žmonių geriau reaguoja į rūpestį nei į kritiką.
Kartais tiesiog reikia priimti, kad negalėsi pakeisti žmogaus nuomonės. Ypač jei tai ne labai artimas žmogus. Galite tiesiog nustoti sekti tą asmenį socialiniuose tinkluose arba ignoruoti tokius įrašus. Tavo psichinė sveikata taip pat svarbi.
Praktiniai įrankiai ir ištekliai, kurie padės
Yra keletas konkrečių dalykų, kurie gali padėti orientuotis sveikatos informacijos jūroje.
Patikimi šaltiniai lietuviškai: Sveikatos apsaugos ministerijos svetainė, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro informacija, didžiųjų ligoninių svetainės. Jie gali būti ne tokie įdomūs kaip sensacingi straipsniai, bet informacija ten patikima.
Tarptautiniai ištekliai: Pasaulinės sveikatos organizacijos (WHO) svetainė, Mayo Clinic, WebMD. Nors anglų kalba, bet labai patikimi ir išsamūs.
Faktų tikrinimo svetainės: Yra specialių svetainių, kurios tikrina populiarius mitų ir dezinformacijos atvejus. Lietuvoje veikia „Melo detektorius”, tarptautiniu mastu – Snopes, FactCheck.org ir kiti.
Google Scholar: Jei nori rasti tikrus mokslinius tyrimus, naudok Google Scholar, ne paprastą Google paiešką. Ten rasite mokslinius straipsnius, nors ne visada lengvus skaityti.
Kritinio mąstymo įgūdžiai: Verta pasidomėti kritinio mąstymo principais. Yra nemokamų kursų internete, knygų, straipsnių. Tai padės ne tik su sveikatos informacija, bet ir su visa kita informacija.
Kai dezinformacija tampa asmenine problema
Noriu pabaigti asmenine pastaba. Prieš kelerius metus mano teta susirgo vėžiu. Ir vietoj to, kad pasitikėtų gydytojais, ji pradėjo ieškoti „natūralių” metodų internete. Facebook buvo pilnas žmonių, kurie jai siūlė sodos, imbiero, vitamino C injekcijas, specialias dietas. Kai kurie net sakė, kad chemoterapija yra nuodai ir tik pablogins situaciją.
Ji atidėliojo gydymą kelis mėnesius, bandydama visokias „alternatyvas”. Kai pagaliau sutiko pradėti chemoterapiją, vėžys jau buvo pažengęs. Gydymas buvo sunkesnis, ilgesnis ir, deja, ne toks veiksmingas kaip galėjo būti anksčiau.
Dabar ji yra gerai, bet tas patyrimas mane išmokė, kad dezinformacija apie sveikatą – tai ne tik abstrakti problema. Ji gali turėti realių, skaudžių pasekmių žmonėms, kuriuos myli. Todėl manau, kad verta skirti laiko išmokti atpažinti ir apsisaugoti nuo jos. Ne tik sau, bet ir tam, kad galėtum padėti artimiesiems nepaklysti toje informacijos jūroje.
Socialiniai tinklai niekur nedings. Dezinformacija irgi ne. Bet mes galime tapti protingesni, kritiškesni, atsargesni. Galime išmokti užduoti teisingus klausimus, tikrinti šaltinius, nepasikliauti pirmu pasiūlymu. Ir galbūt, pamažu, galime padėti sukurti sveikesnę informacinę aplinką visiems.
